idiotiškai nesveikai liūdna.
ir dar prieš pusvalandį džiūgavau ir pan.. o dabar.
tokia viena. kodėl prisireikia manęs, kai kažkam nelaimė? žinoma, nesveikai džiaugiuos, kad žmonės kreipiasi kai yr liūdni.. kai galiu jiem padėt.. bet.. pas ką kreiptis kai liūdna man..
pasiduodu

atrodo sprogsiu, suplyšiu, pertūksiu. nebeišsilaikysiu.
ir kaip žmogui, kuriam atrodo atiduodi viską, į Tave lengvai nusišvilpt, ir kaip žmogus negalvodamas pasirenki būtent tą asmenį, kurio pasiilgsti labiau, nei pavasarinių žibučių, nei gaivaus vasaros vėjo, o jis į Tave žiūrės tik.. tik kaip į objektą, kažkokį tai.

tikriausiai sunku suprasti, ką noriu pasakyt..
bet gal aš nenoriu nieko pasakyt..
o gal pogalais, aš nežinau ką noriu pasakyt..
manau nėra blogai, kai kažko nori ir negauni. manau blogai tada kai nieko nebenori.

aš nieko nenoriu.

 

This entry was posted on Trečiadienis, balandžio 20th, 2011 at 17:47 and is filed under Be kategorijos. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. Both comments and pings are currently closed.