vieną ankstyvą balandžio rytą, aplink jo pradžią, sėdėjau aš su Leo ir pusryčius valgėm greta prie lango. Kuomet staiga ir visai nejučia pamatėme TAVE!
Sumetęs jis staiga, kad praėjai gatve, užsišovė paprašyt kai ko, man nesakė pradžioj nieko apart to, kad nori to

neklausinėjau daug aš jo, nenene. ir nebūčiau spėjus niekados, nes griūdamas jis bėgo jau ieškot Tavęs. Turėjo jis tą padaryt. meldė jo širdis skaudi. nuskubėjo pas Tave, liko cigaretė po kėde.

jis Tavęs štai ko taip norėjo. kalbėjo jau seniai, labai seniai.
būkite laimingi.
pavasaris.

ir aš to noriu..

 

This entry was posted on Antradienis, balandžio 26th, 2011 at 11:42 and is filed under Be kategorijos. You can follow any responses to this entry through the RSS 2.0 feed. Both comments and pings are currently closed.